Restoranas „Samarkand”: atominis plovas Kauno gatvėje
Vilniečiai sparčiai semiasi geografinių žinių apie Vidurinę Aziją ir, kas įdomiausia, - sparčiai besiplečiančių šio regiono restoranėlių dėka.
Rodos, dar visai neseniai iki šiol industrinį kvapelį išlaikiusiame Naujamiesčio kampelyje duris atvėrė tadžikų virtuvės patiekalus siūlantis „Dushanbe”, spėriai tapęs vienu didesniu šio sezono maisto piligrimų hitu (ir spėjęs sulaukti rūsčios A. Užkalnio kritikos),o štai jau kelias savaites svečių laukia restoranas „Samarkand” (rašant lietuviškai - „Samarkandas”, bet pateikiame taip, kaip užeigos savininkai restoraną pristato).
Restoranas „Samarkand”. Foto: Julius Baliutavičius.
Na, ar be gūglo pagalbos pasakytumėte, kurioje šalyje yra istorinis Samarkando miestas? Taip, teisingai – Uzbekistane. Kaip ir priklauso pagal geografinį žemėlapį, „Dushanbe” ir „Samarkand” yra itin artimi kaimynai, kuriuos skiria keliasdešimt metrų – abu restoranai įsikūrę tame pačiame buvusiame gamybiniame pastate, tik „Dushanbe” durys veda į Smolensko gatvę, o ką tik atsidariusio „Samarkand” - į Kauno gatvę.
„Samarkand” šeimininkai iš karto stvėrė jautį už ragų ir langus papuošė viliojančiu užrašu, skelbiančiu, kad dienos pietūs čia kainuoja 7 eurus. Nors paskutinė patirtis taip pat Vidurio Azijos virtuvės patiekalus siūlančiame „Muslim Halal” buvo nuvilianti, tačiau praeiti pro „Samarkand” duris negalėjome – stebint „Dushanbe” skaitomumo statistiką, tapo aišku, kad tūkstančiai skaitytojų laukia panašių apsilankymų. Ir jūsų vienas kitas euras, įplaukiantis į mūsų Contribee, mus motyvuoja eiti, ragauti ir pasidalinti parsineštais įspūdžiais.
Taigi, peržengiame restorano slenkstį ir atsiduriame keistame gigantiškame pasaulyje - „Samarkand” patalpos nokautuoja savo dydžiu, o savo kinų restoranams būdingu interjeru priverčia nejaukiai muistytis: ar čia pataikėme? Tačiau restorane tuo metu buvusi moteriškė greitai nuramina – taip, viskas tvarkoje: kinų restorano interjeras – buvusių šeimininkų paveldas ir po kurio laiko jis išnyks. Įdomiausia, jog metų metus pro šią vietą pravažiuodavau, praeidavau ir niekaip negaliu atsiminti, jog šioje vietoje kažkada buvo kinų restoranas.
Interjeras primena čia buvus kiniečių virtuvės restoraną. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Netrukus dar kita moteris, niekaip neprimenanti Vidurio Azijos gyventojos atneša valgiaraštį, tačiau jis siūlo vakaro patiekalus, kurių kaina prasideda nuo 8 eurų? O kur dienos pietūs? „Ach taip, - prisimena moteris. Šiandien turime mastavą (sriuba), plovą ir kazan kebabą”.
Man patinka trumpi ir konkretūs dienos pietų pasiūlymai – netenka ilgai sukti galvos, o kadangi plovas senokai bevalgytas, pasirinkimas aiškus. Štai šioje vietoje prasideda malonūs siurprizai: pasirodo, dienos pietums taip pat priklauso arbatinukas su arbata, kurią nuolat šildo žvakelė, bei duonelė. Ji, tiesa, kiek padžiūvusi, tačiau prisimenant, kad kai kurios valgyklos už kelias riekeles duonos nesibodi paprašyti euro, negali šio padžiūvimo sureikšminti. Juolab, kad tuoj pat ant stalo atkeliauja mastava – puiki tiršta avienos sriuba.
Mastava. Foto: Julius Baliutavičius/1323.lt
Srebiu ją taip, kad net ausys linksta, ir ją sukirtęs vos spėju atsikvėpti, kai ant stalo pasirodo jo didenybė plovas.
Šioje vietoje reikėtų stabtelėti ir pažymėti, kad plovo gaminimo kultūra Vilniuje per pastaruosius metus ženkliai pakilo. Tačiau kainos ir porcijos dydžio santykis